Renginių kalendorius


Reklama






Informacija

Augintiniu depresija – tylus priesas apie kuri galime net neitarti LOGO

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“

Adresas: Vilnius

Telefonas: 8 686 00626

El. paštas: naujienos@ggi.lt

Svetaine: www.ggi.lt

Straipsnis

Augintinių depresija – tylus priešas, apie kurį galime net neįtarti

Šiais laikais daug kalbama apie žmonių psichologinę būklę. Daugėja informacijos apie įvairius šių, kartais sunkiai pastebimų, ligų (depresija, nerimas ir t.t.) atpažinimo ir gydymo būdus, kurie palengvina žmonių savijautą. Tačiau reikia nepamiršti, jog su šiomis problemomis susiduria ne tik žmonės. Depresija bei liūdesys gali kankinti ir mūsų taip mylimus augintinius. Visgi net progresuojant visuomenei, atsiranda tokių, kurie yra linkę nesutikti su šia, moksliniais tyrimais pagrįsta tiesa. Neretai pasigirsta komentarų, kad gyvūnai ne žmonės ir tokių problemų turėti negali. „Juk čia tik šuo, – dažnai sakoma. – Jie nuo senų senovės buvo rišami prie būdos. Čia šuns vieta.“ Tačiau pravartu prisiminti, kad ne taip jau seniai su panašiu skepticizmu buvo žiūrima ir į žmonių psichologinę sveikatą.

Pasak populiaraus britų laikraščio „The Independent“, vis gausėjantys tyrimai rodo, kad augintiniai, o ypač šunys, gali padėti psichinės sveikatos problemų turintiems žmonėms. Ekspertų teigimu naminio gyvūno laikymas gali pakelti nuotaiką, mažinti nerimą ir net silpninti depresijos požymius. Tačiau šie, mums dažnai į pagalbą skubantys, padarėliai gali ir patys patirti panašius negalavimus.

Naminių gyvūnų depresijos požymiai yra panašūs į žmonių. Sumažėjęs arba visai dingęs aktyvumas, pasikeitę valgymo bei miego įpročiai, nenoras imtis veiklų, kurios ankščiau jiems kėlė džiaugsmą (pasivaikščiojimai lauke, mylimiausi žaislai ir kt.).

Šunims būdingi depresijos požymiai:

Perdėtas bailumas ir slapstymasis. Jei šuo, visada buvęs aktyvus ir bendraujantis, staiga pradėjo slapstytis, vengti kontakto su žmogumi – tai indikuoja, kad kažkas yra ne taip. Gyvūnas gali būti sužeistas fiziškai arba emociškai.

Perdėtas laižymasis. Šunys mėgsta laižyti, vieni tai daro daugiau, kiti mažiau, tačiau, jei augintinis nei iš šio, nei iš to pradėjo nuolat laižyti ar kramtyti savo letenėlės, tai gali reikšti, kad jis jaučiasi prislėgtas.

Katėms būdingi depresijos požymiai:

Agresija arba baimė. Padidėjusi katės agresija ar bailumas turėtų atkreipti šeimininko dėmesį. Jei katė staiga pradėjo daugiau draskytis ar kandžiotis – tai parodo, kad ji nesijaučia gerai. Prislėgtos katės taip pat gali pradėti dažniau draskyti įvairius baldus ar savo draskykles, taip besistengdamos sumažinti patiriamą stresą.

Perdėtas prieraišumas arba slapstymasis. Dažnai prislėgtas augintinis gali tapti itin prieraišus. Jei katė netikėtai tampa itin reikli arba atvirkščiai – pradėjo slapstytis, vengti kontakto – tai gali signalizuoti, kad gyvūnas patiria depresiją.

Prasta kailio priežiūra. Katės nuolat teikia išskirtinį dėmesį savo kailio priežiūrai. Pastebėta, kad depresijos kamuojamos katės nustoja skirti laiko savo kailiuko valymui.

Šlapinimasis. Depresiją ar neigiamas emocijas patiriančios katės gali pradėti šlapintis tam neskirtose vietose: savo guolyje, ant šeimininko avalynės bei rūbų, veterinarijos įstaigoje ir kt.

Faktoriai darantys neigiamą įtaką gyvūnų psichinei savijautai

Kaip ir žmonėms, taip ir gyvūnams, nerimą gali sukelti daugelis įvairių faktorių. Neigiamus jausmus gali paskatinti ne tik dideli gyvenimo pokyčiai, tokie kaip sunki liga, prarastas šeimininkas, gimęs kūdikis ar į šeimą priimtas naujas augintinis, tačiau ir tam tikri pakitimai dienotvarkėje. Pavyzdžiui, jei augdamas gyvūnėlis kiekvieną dieną leido su savo šeimininku namuose ir staiga jo šeimos narys pradėjo dirbti arba, dar blogiau, mirė. Liūdesį augintiniui gali sukelti net bloga šeimininko nuotaika, ypač jautriai į žmogaus nuotaikų kaitas reaguoja šunys. Jie yra itin prieraišūs ir atsidavę gyvūnai, kuriems šeimininkas yra svarbesnis net už juos pačius, todėl šie gyvūnai yra linkę greitai perimti žmogaus emocijas.

Kaip padėti?

Mes visi be galo mylime savo augintinius, tad pastebėję depresijos (liūdesys, pakitęs elgesys ir kt.) simptomus norime kuo greičiau jiems padėti. Taigi kaip padėti prislėgtam gyvūnui?

Daugumai šunų atsigauti po depresijos gali prireikti nuo kelių dienų iki mėnesių. Svarbiausia ką šeimininkas gali padaryti – tai įtraukti juos į mėgstamą ir aktyvią veiklą bei apdovanoti už gerą nuotaiką. „Jei vienintelis dalykas, kuris pradžiugina Jūsų mylimą augintinį yra pasivažinėjimas automobiliu – bent šiek tiek su juo pasivažinėkite, o išvydę džiugesį jo akyse, apdovanokite“, – teigia veterinarijos gydytoja dr. Bonnie V. Beaver. Itin svarbu neskatinti neigiamo gyvūno elgesio. Jei augintinis guli prislėgtas ir liūdnas, manydami, kad darome gerą darbą mes galime jį apipilti skanėstais ar mėgstamais žaislais. Visgi to daryti negalima, nes šuniui tai asocijuosis su apdovanojimu už liūdesį.

Kaip ir šunims, taip ir katėms gydymo laikotarpiu reikia skirti nemažai dėmesio. Kovoje su katės depresija būtina protinė stimuliacija. Svarbu užimti augintinį fiziškai ir psichiškai aktyvia veikla, tokia kaip medžioklės imitacija (žaisliuko gaudymas). Taip pat reikėtų pasirūpinti, kad augintinis visuomet turėtų kur draskyti nagus. Teritorijos žymėjimas katei padeda jaustis saugiau ir tuo pačiu ramiau.

Nors augintinio depresiją paskatinti gali naujo gyvūno priėmimas į šeimą, tačiau būtent šis žingsnis, gali ir padėti jį išgydyti. Jei augintinis dienas leidžia paliktas vienas namuose, arba neseniai prarado savo pūkuotą draugą, jį gali užklupti liūdesys. Naujas gyvūnėlis padės pakelti nuotaiką ir grąžinti gyvenimo džiaugsmą. Visgi šį žingsnį reikėtų žengti tik gerai apgalvojus, nes naujas augintinis šeimoje yra didelė atsakomybė, į kurią nereikėtų žiūrėti pro pirštus.

Jei įvairūs užsiėmimai bei aktyviai leidžiamas laikas gyvūnui nepadeda atsigauti, į darbą reikėtų pasitelkti veterinarus ir medikamentinį gydymą. Tačiau labai svarbu suprasti, kad medikamentai turėtų būti paskutinis pasirinkimas, kai natūralūs metodai neduoda visiškai jokių rezultatų. „Svarbu, kad žmonės spręstų problemą, kol ji dar nėra tokia sudėtinga, – teigia Amerikos veterinarijos bihevioristų koledžo daktarė Karen Sueda. – Kai pacientai patenka pas mane, jie jau būna itin prastos būklės. Tačiau daugumą atvejų galima sėkmingai išgydyti laiku atkreipus dėmesį į augintinio elgesio pokyčius ir ėmusis tam tikrų priemonių.“

Informacija paruošta Eglės Biskytės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Įkelta: 2020-05-13

Nuotraukos